Bravo estradai!

20.30€

Puslapiai: 208
Leidykla:  Mažoji leidykla
Išleista: 2020 m.
Viršelis: kietas
ISBN kodas: 9786098218077
Produkto kodas: 9786098218077 Kategorijos: , , Žymos: ,

Produkto aprašymas

Tai ne muzikos antologija, o populiariai parašyta knyga apie 6-ojo – 9-ojo dešimtmečių estradą. Knygoje šmaikščiai, su lengvu humoru aprašomos neįtikėtinos dainininkų, muzikantų, kompozitorių ir dainų tekstų autorių (Stasio Povilaičio, Birutės Petrikytės, Laimos Žemaitytės, Miko Suraučiaus, Alekso Lemano, Algimanto Raudonikio ir daugybės kitų žinomų muzikos pasaulio žmonių) gyvenimo istorijos. Sužinosite, kaip buvo sukurti iki šiol dainuojami šlageriai – daina apie raudoną rožę, „Žalioj stotelėje“, „Berniukai“. Kartu su ansambliais „Nerija“, „Estradinės melodijos“, „Plius minus“, kitais gastroliuosite po atokiausias Sibiro, Mongolijos, Vidurinės Azijos vietoves, varvinsite seiles prie anuometinių socialistinių šalių parduotuvių vitrinų. Knygoje su sovietmečio specifika susipažinsite per kitą prizmę – estradą. Ji buvo ir to laikotarpio dalis, ir ryškus reiškinys, dėl kurio pilką sovietmečio gyvenimą daug kas prisimena su spalvotais intarpais.

Knyga primins malonias akimirkas ir žinomas dainas tiems, kurie lankėsi estradiniuose ir taps įdomia kelione sovietmečio estrados keliais tiems, kurie net nagli įsivaizduoti, kaip tada viskas buvo. Knyga gausiai iliustruota originaliomis to meto archyvinėmis nuotraukomis, atspindinčiomis laikmetį, madas.

Stasys Povilaitis – sudėtingo likimo žmogus. Stasys sakydavo, kad žmogus pats yra savo laimės kalvis. Ir pats tą įrodė. Ne vieną naktį jam, paaugliui, yra tekę nakvoti prie jūros po žvaigždėtu dangumi, klausantis bangų mūšos, kirų, todėl jis jūrą mylėjo kaip žmogų.

Uzbekijoje varginami alinančios kaitros „Estradinių melodijų“ muzikantai apsimovė šortus, bet vietiniai, vilkį ilgais nacionaliniais chalatais, išdrįsusius rodyti nuogas kojas atlikėjus apspjaudė.

Sovietmečiu buvo griežtai saugomas suaugusių žmonių dorybingumas. Apsigyventi viename viešbučio kambaryje galėdavo tik susituokusios poros, įrodžiusios tai pasais su įrašytomis vienodomis pavardėmis. Šiaip vyrų pas moteris neleisdavo, moterų pas vyrus – irgi. Milžinišką pasisekimą turėję vyrai visgi rado išeitį – merginas įsinešdavo paslėpę kontraboso dėkle.

Prieš koncertą kariškiams atėjo pulkininkas ir sako: „Davajte vašu raportiškų“ („Duokite savo raportėlę“, t. y. programą). Paima, skaito, piktinasi – kas per pavardės? Kokie čia makartniai, džonai lenonai? M. Suraučius jam maloniai atsako: tai kovotojai už taiką pasaulyje. Pulkininkas patenkintas.